Loading...
Vakcinavimas 2018-03-09T11:07:22+03:00

VAKCINAVIMAS

Visi suaugę šunys ir katės turi būti vakcinuojami vieną kartą per metus. Vakcinuojami tik sveiki šunys. Maži šuniukai vakcinuojami tris kartus – 6 savaičių, 9 savaičių ir 12 savaičių amžiaus. Šunis ir kates nuo pasiutligės privaloma skiepyti nuo 3 mėn. amžiaus. Reikalingą vakciną parenka veterinarijos gydytojas. Labai svarbu laiku suvakcinuoti jaunus šuniukus ir kačiukus, nes be skiepų jų negalima išleisti į lauką, kadangi jie greitai gali užsikrėsti virusinėmis ligomis. Maži kačiukai vakcinuojami du kartus: 9 savaičių ir 12 savaičių amžiaus. Šeškai vakcinuojami pirmą kartą trijų mėnesių amžiaus, po mėnesio vakcinacija kartojama. Iš graužikų vakcinuojami triušiai, 3 mėnesių amžiaus vieną kartą per metus nuo triušių virusinės hemoraginės ir miksomatozės (triušių maras), po to kartą per metus.

Vakcinavimas saugo gyvybę

Vakcinavimas (skiepai) saugo gyvūną nuo pavojingų infekcijų. Jeigu gyvūnas įgyja imunitetą nuo tam tikros ligos, vadinasi, nėra rizikos susirgti ta liga, arba ši rizika yra labai maža. Imunitetas įgyjamas:

  • reguliariai vakcinuojant
  • susirgus ta liga ir pasveikus

Gamta apdovanojo kales ir kates sugebėjimu perduoti dalį savo imuniteto savo šuniukams ir kačiukams. Didžiausia dalis imuniteto perduodama per pirmąjį pieną pirmąją arba antrąją gyvenimo dieną. Motinos “perduotas” imunitetas apsaugo šuniuką ar kačiuką nuo ligų, bet tuo pačiu mažina vakcinavimo efektyvumą keletą pirmųjų jų gyvenimo savaičių. Tuomet perduotas imunitetas palaipsniui mažėja, kol šuniukas ar kačiukas tampa pažeidžiamas ligos. Vakcinavimo tikslas – iki minimumo sumažinti tą pažeidžiamumo laikotarpį. Yra nustatytas vidutinis šuniukų ir kačiukų amžius, kada jie tinkamai reaguoja į vakcinavimą. Paprastai jaunus gyvūnėlius reikia vakcinuoti daugiau nei vieną kartą, kad jie būtų tinkamai apsaugoti nuo ligų.

Kas yra palaikomoji revakcinacija?

Palaikomoji revakcinacija reikalinga tam, kad būtų išlaikytas reikiamas imuniteto lygis, kuris apsaugotų gyvūnėlį nuo infekcinių ligų. Tokia vakcinacija “primena” imuninei sistemai kaip reaguoti, jeigu ji susidurtų su gyvybei pavojinga liga.

Kada reikia vakcinuoti?

Jūsų veterinaras gali geriausiai pasakyti, kada ir kaip reikia vakcinuoti jūsų augintinį. Vakcinavimo programos sudaromos atsižvelgiant į šalies įstatymus, jūsų augintinio amžių ir sveikatą. Pasitarkite su savo veterinaru, jeigu gyvūnas nebuvo laiku pakartotinai vakcinuotas.

Šunų ligos

  • Šunų parvovirusinė infekcija. Šunų parvovirusas yra labai mažas, tačiau nepaprastai gyvybingas virusas, kuris gali ilgą laiką išlikti aplinkoje. Pirmą kartą ši liga pasireiškė 1970 m. Kadangi efektyvaus vakcinavimo programų nebuvo sukurta, kilo didžiulė epizootija, nusinešusi tūkstančių šunų gyvybes. Infekcija paprastai plinta per užsikrėtusių šunų išmatas, tačiau virusą galima pernešti ant batų, drabužių, taip pat šuns kailio ar padų. Ligos požymiai pasireiškia iš karto. Šuo tampa apatiškas, smarkiai vemia, atsisako vandens ir ėdalo, jam ima skaudėti pilvą, prasideda viduriavimas su krauju. Todėl šuo netenka daug skysčių ir jis gali nugaišti. Nors šiomis dienomis didelių parvo epizootijų nepasitaiko, šia liga vis dar nuolat užsikrečia nevakcinuoti šunys. Vakcinavimas – geriausias būdas apsaugoti šunį nuo šios ligos.
  • Šunų korona virusas. Dėl šunų korona viruso šunys viduriuoja nesmarkiai. Tačiau dėl korona viruso infekcijos šuo tampa labiau pažeidžiamas parvo virusinės infekcijos. Todėl kai kuriais atvejais patartina vakcinuoti šunis ir nuo šunų korona viruso.
  • Šunų maras. Vakcinavimo dėka maras pasitaiko rečiau, tačiau vis dar pasitaiko. Infekcija dažniausiai perduodama kvėpavimo takais šunims „bendraujant”. Gali praeiti net trys savaitės, kol pasirodo pirmieji ligos požymiai. Dažniausiai šia liga šunys suserga iki vienerių metų amžiaus. Pagrindiniai ligos požymiai yra išskyros iš akių ir iš nosies bei kosulys. Taip pat gali būti vėmimas ir viduriavimas, apetito netekimas ir mieguistumas. Po keletos savaičių, gali pasirodyti įvairūs nerviniai požymiai, netgi traukuliai arba epileptiniai priepuoliai. Kai kuriems šunims nerviniai požymiai pasirodo tik po keletos metų. Šunys, kurie išgyvena, kartais turi pažeistus dantis arba sustorėjusias pagalvėles ant letenų („kieti padai”). Dažnai šunų maro išgydyti nepavyksta. Vakcinavimas – geriausia apsauga nuo šios ligos.
  • Infekcinis šunų hepatitas. Šunų hepatitas labiausiai pažeidžia kepenis, todėl šuo gali greitai nugaišti. Infekcija perduodama šunims bendraujant. Pasveikę šunys gali platinti infekciją daugiau kaip šešis mėnesius. Šia liga dažniausiai suserga jauni šunys pirmaisiais gyvenimo metais, tačiau pasitaiko, kai serga ir vyresni šunys.
    Pirmieji požymiai – bendras negalavimas, apetito stoka, labai aukšta temperatūra, balkšvos dantenos, vėmimas, viduriavimas, skausmas pilve. Po to gali išsivystyti gelta arba „melsva akis” – apsitraukia akies ragena. Po vakcinavimo šunys įgyja gerą imunitetą nuo infekcinio šunų hepatito.
  • Leptospirozė. Leptospirozę perduoda naminės pelės arba užsikrėtę šunys, dažniausi per kontaktą su užkrėsto gyvūno šlapimu. Ši liga labiausiai pažeidžia kepenis ir inkstus. Liga pasireiškia aukšta temperatūra, dideliu troškuliu, mieguistumu, skausmu pilve, vėmimu, viduriavimu ir gelta. Jeigu liga negydoma ankstyvoje stadijoje, ji dažniausiai baigiasi gaišimu. Žmonės taip pat gali užsikrėsti leptospiroze per kontaktą su užsikrėtusiomis pelėmis arba šunimis. Vakcinavimas nuo leptospirozės ne tik apsaugo jūsų šunį, bet ir padeda apsaugoti šeimos narius.
  • Šunidžių kosulys. Taip vadinamas „šunidžių kosulys” yra užkrečiama viršutinių kvėpavimo takų liga, kuri dažniausiai pasireiškia ten, kur šunys artimai bendrauja – veislynuose, šunidėse, parodose ir pan. Šią ligą sukelia keletas infekcijos patogenų: tai gali būti šunų paragripo virusas, šunų adenovirusas, šunų maro virusas, herpesvirusas, reovirusas ir Bordetella bronchiseptica bakterija. Ryškiausias ligos požymis – nuolatinis sausas kosulys. Kartais šuo žiaukčioja, netenka apetito, pakyla jo kūno temperatūra. Labai retais atvejais progresuojanti liga sukelia plaučių uždegimą. Dažniausiai šios ligos gydymas būna sėkmingas, šuo lengvai sveiksta, tačiau tai gali užtrukti keletą savaičių. Galima vakcinuoti nuo keleto šios ligos sukėlėjų. Ypač rekomenduojama vakcinuoti reguliariai parodose dalyvaujančius ar veislynuose laikomus šunis.

Kačių ligos

  • Kačių panleukopenija. Kačių panleukopeniją sukelia mažas, tačiau itin atsparus virusas, kuris aplinkoje išlieka labai ilgą laiką. Kačių panleukopenija yra labai užkrečiama ir itin greitai plintanti liga. Ji persiduoda per batus, drabužius, indus, pakrautus ir guolį. Ligos forma būna įvairi, pradedant nežymiu karščiavimu, ir baigiant itin sunkia būkle, kai katę galima rasti negyvą. Sunkiausiai ligą pakelia maži kačiukai. Apatija, aukšta temperatūra, apetito stoka, vėmimas ir gausus vandeningas viduriavimas (dažnai su krauju) yra būdingi šios ligos požymiai. Jei katė išgyvena, ji galutinai pasveiksta tik po kelių savaičių, be to, neretai dėl pažeistos imuninės sistemos užsikrečia kitomis infekcijomis. Užsikrėtusių kačių atvestiems kačiukams būna koordinacijos sutrikimų. Vakcinavimas nuo kačių panleukopenijos ženkliai sumažino šios ligos pasireškimą
  • Infekcinė kačių kvėpavimo takų liga. Infekcinė kačių kvėpavimo takų liga yra nepaprastai dažna tarp kačių, tačiau vakcinavimas nuo šios ligos labai palengvina šios ligos eigą. Mažiems kačiukams ši liga gali būti mirtina, o sveikos suaugusios katės nuo jos gaišta retai. Du pagrindiniai šios ligos sukėlėjai yra kačių rinotracheito virusas (herpes virusas) ir kačių kalici virusas. Didelės įtakos gali turėti ir tokios bakterijos kaip Bordetella bronchiseptica ir Chlamydia psittaci. Katės susirgti gali ir dėl vieno iš šių sukėlėjų, o kartais ir dėl jų derinio. Šie patogenai dažniausiai perduodami iš katės katei tiesioginio kontakto metu ir čiaudint. Ligos požymiai būna panašūs, nepriklausomai nuo to, kuris iš patogenų sukelia ligą. Tai apatija, išskyros iš akių ir nosies. čiaudulys, aukšta temperatūra, seilėtekis, kartais kosulys arba plaučių uždegimas. Be to, dėl kačių kalici viruso gali atsirasti skausmingų žaizdelių burnoje ir ant liežuvio. Netekusios sugebėjimo užuosti arba dėl žaizdelių burnoje katės nenoriai ėda. Daugelis pasveikusių kačių tampa viruso nešiotojos. Jos gali užkrėsti kitas kates, be to gali kartotis kai kurie ligos požymiai, ypač esant stresui. Geriausiai nuo šios ligos apsisaugoma vakcinuojant ir kiek įmanoma vengiant streso.

Vakcinuojant

Veterinaras prieš vakcinaciją apžiūri jūsų augintinį, įvertina jo sveikatos būklę, nusprendžia, ar jį galima vakcinuoti. Tai ideali proga pasitarti su veterinaru dėl visų rūpimų klausimų apie gyvūną. Apžiūros metu galima nustatyti potencialius ar jau esančius sveikatos sutrikimus ir parinkti tinkamas priemones gydymui bei prevencijai.

Po vakcinavimo

Dažniausiai gyvūnai į vakcinavimą visai nereaguoja arba reaguoja labai mažai. Kartais vakcinavimo vietoje gali pakisti kailio spalva, atsirasti tynis arba jautrumas. Labai retai katėms ir šunims po vakcinavimo būna alerginė reakciją. Jeigu po vakcinavimo jums neramu dėl augintinio būklės ir reakcijos, pasitarkite su savo veterinaru. Rizika nevakcinuotam gyvūnui susirgti infekcinėmis ligomis yra nepalyginamai didesnė nei su vakcinavimu susijusi rizika.
Parengta pagal Intervet informaciją.